„Man sulėtėjęs metabolizmas“ – frazė, kurią girdime itin dažnai. Ji tampa universaliu paaiškinimu, kai svoris nekrenta taip, kaip tikėtasi, arba kai kūnas reaguoja ne pagal planą. Tačiau dažnai už šios frazės slypi ne biologinė problema, o supaprastintas paaiškinimas sudėtingiems procesams. Metabolizmas nėra jungiklis, kurį galima „išjungti“ ar „pagreitinti“ vienu produktu ar pratimu. Tai visuma procesų, kuriuos veikia daug daugiau nei dažnai manoma.

Dažnai atrodo, kad mitybos pasirinkimai yra asmeniniai. Ką valgome, kada valgome, kiek judame – tarsi priklausytų tik nuo mūsų. Tačiau realybėje aplinka daro didžiulę įtaką. Komentarai, žvilgsniai, palyginimai ir net „nekalti“ patarimai formuoja tai, kaip jaučiamės savo kūne ir kaip renkamės elgtis su maistu. Lietuvoje ši įtaka ypač juntama artimoje aplinkoje – šeimoje, darbe, per šventes. Būtent ten dažniausiai išgirstame pastabas, kurios, nors ir pasakytos be blogų ketinimų, gali palikti pėdsaką. Komentarai, kurie atrodo nekalti „Kaip sulieknėjai“, „reikėtų pasisaugoti“, „tau jau pakanka“ – tokios frazės dažnai sakomos kaip rūpestis ar komplimentas. Tačiau jos perkelia dėmesį į kūną kaip vertinimo objektą. Ilgainiui žmogus pradeda save stebėti kitų akimis, o valgymas tampa…

Daugeliui pažįstama situacija: maistas atsiranda ne tada, kai esame fiziškai alkani, o tada, kai pavargę, įsitempę ar nusivylę. Po ilgos dienos, po sudėtingo pokalbio, vėlai vakare. Tokiais momentais valgymas dažnai vertinamas kaip silpnumas ar „nesusivaldymas“. Tačiau emocinis valgymas nėra nei klaida, nei gedimas. Tai žmogiška reakcija. Maistas yra ne tik energija. Jis susijęs su saugumu, įpročiais, prisiminimais. Todėl nenuostabu, kad emocijos ir valgymas persipina. Emocinis valgymas nėra tas pats, kas persivalgymas Svarbu atskirti šias sąvokas. Emocinis valgymas – tai valgymas, kuris kyla iš poreikio nusiraminti, paguosti save ar atsitraukti. Tai nebūtinai reiškia didelį kiekį maisto. Kartais tai tiesiog noras kažko pažįstamo ir raminančio. Persivalgymas dažniau atsiranda tada, kai emocinis valgymas…

Dažnai atrodo, kad mitybos planai „sugriūva“ vakare. Dieną viskas vyksta sklandžiai, sprendimai racionalūs, o grįžus namo atsiranda noras valgyti bet ką ir bet kada. Tai neretai įvardijama kaip disciplinos stoka. Tačiau daugeliu atvejų tai yra ne charakterio, o nuovargio klausimas. Nuovargis keičia ne tik energiją, bet ir sprendimų priėmimą. Kai esame pavargę, mūsų gebėjimas planuoti, atsispirti impulsams ir vertinti ilgalaikes pasekmes silpnėja. Sprendimų nuovargis – nematomas veiksnys Per dieną priimame daugybę sprendimų: darbe, namuose, santykiuose. Kiekvienas sprendimas reikalauja energijos. Vakare šios energijos lieka mažiau, todėl mitybos pasirinkimai tampa paprastesni, greitesni, mažiau apgalvoti. Tai nereiškia, kad pasirinkimai „blogi“. Tai reiškia, kad kūnas ir protas ieško mažiausiai pastangų reikalaujančio sprendimo. Kodėl pavargus…

Mitybos planai dažnai suprantami kaip griežti grafikai: ką valgyti, kada ir kiek. Tačiau daugeliui būtent tai ir kelia didžiausią pasipriešinimą. Gyvenimas retai telpa į lenteles, o bandymas jį priversti dažnai baigiasi nuovargiu. Todėl ši septynių dienų kryptis nėra dieta. Tai lanksti struktūra, kuri padeda orientuotis be spaudimo. Tai ne taisyklės, o gairės, leidžiančios mitybai prisitaikyti prie gyvenimo, o ne atvirkščiai. Kodėl kryptis, o ne planas Planai dažnai žlunga tada, kai pasikeičia aplinkybės. Kryptis veikia kitaip – ji leidžia keistis kartu. Šiame cikle kalbėjome apie dietų pažadus, nuovargį, alkį, emocijas, socialinį spaudimą. Visos šios temos veda prie vienos išvados: mityba turi būti pakankamai lanksti, kad išliktų ilgam. Todėl šios dienos nėra…